Mykolas Kleopas Oginskis   

Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Michał Kleofas Ogiński), gimė 1765 metais, Guzów, netoli Varšuvos, Abiejų Tautų Respublikos sostinėje. Nepaisant to, kad jis buvo ruošiamas tapti diplomatu, kaip ir jo tėvas Andrzej, jaunasis Oginskis mokėsi groti fortepionu pas Józef Kozłowski , ir griežti smuiku pas Giovanni Giornovichi, o vėliau šios studijas tesė pas Giovanni Battista Viotti. Nepaisant anksti atsiskleidusio improvizacijos fortepionu talento , aristokrato kilmė Mykolui neleido siekti karjeros muzikoje. 21-venerių metų Mykolas buvo išrinktas į Seimš – Lenkijos parlamentš, po metų jis vedė Izabela Lasocka iš Bžezinos, vidurio Lenkijos. Savo pirmšjš diplomatinę misijš 1798 metais jis atliko Londone ir Hagoje.

Vėliau jis grįžo į Varšuvš , kur tesė savo politinę veiklš. Mikolo Kleopo fortepiono improvizacijos, yra lyriški ir gražūs polonezai, sukurti labiau klausimuisi negu šokiams,todėl jie ir tapo žmonių mėgismi. Polonezas Nr. 1 fa mažoras, arba „Mirties polonezas“, buvo pirmu, pačiu sekmingaiusiu kūryniu, kuris ir atnešė jam tarptautinę šlovę. Šio kūrinio pasirodymas davė pagrindš gandams apie jo savižudybę, dėl aistringos ir lemtingos meilės.  

Mykolas Kleopas Oginskis,

autorius: Jozefas Grasi.   

Lenkų partizanų sukilimo laikais, kurį Oginskis pavadino „Lenkiška revoliucija“, jis Tadeušo Kosciuškos priešaky kariavo prieš rusų imperatorę Jakaterinš Didžišjš. Jis vadovavo sukelėlių būriui, šiaurinėje Lietuvos dalyje, kur ir surengė tiekimo linijų į Rusija sprogimš. Tačiau karas buvo pralaimėtas ir Abiejų Tautų Respublika, po jos padalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, sustabdė savo gyvavimš. Po šių įvykių, Oginskis, už kurio galvš buvo pažadėtas apdovanojimas, pabėgo į Venš, kaip Didžiosios valdovės tarnas. Kitus penkerius, beturčio gyvenimo, metus Mikolas Kleopas buvo pastoviuose kelionėse į Italijš, Konstantinopolį, Balkanus, kur po to apsistojo Paryžiuje ir siekė diplomatiniu būdu Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės  atkūrimo. Galiausiai, tai pasirodė ne jo jėgoms, ir jis grįžo į savo žmonos Izabelės šeimos sodybš Bžezinske, kuri buvo Prūsijoje. Ten  gimė du jo sunūs Tadas (1800 m.) ir Pranciskas Ksaveris  (1801 m.). Deja Mikolo Kleopo santuoka su Izabele pasibaigė skyrybomis. Kada, tais pačiais metais, Caras Aleksandras I paveldėjo rusiškš sostš, Oginskis iš karto kreipėsi į jį, kad bet kokia kaina gautų leidimš grįžti į gimtinę. Caras mielai sutiko, padovanoti Mikolui Kleopui ne tik politinę reabilitacijš, bet ir senatoriaus vietš prie caro dvaro Sankt-Peterburge. Jam pasisiekė atgauti šeimos sodybš Zalesės kaime, kuri buvo pusiaukelije tarp Minsko ir Vilniaus. Ten  Mikolas Kleopas apsigyveno su savo nauja žmona itale Marija de Neri, kuri neseniai buvo praradusi vyrš Kaetanš Nagurskį, kuris kariavo kartu su Oginskiu.  

Zalesėje kaime Mikolas Kleopas labai daug laiko skyrė savo muzikiniai kūrybai, kur, tiesš sakant, ir buvo parašyta dauguma jo kūrynių.

1803 metais santuokoje su Neri gimė pirma jo duktė Amelija, vėliau dar gimė Ema, Irinejus Kleopas ir Ida.

Caras pazadėjo Oginskiui atkurti Abejų Tautų Respublika ir paskyrė jį atsakyngu už Rusijos Vakarinių provincijų švietimo reikalus.

Zalesės  

Oginskis laiko save, visų pirma, politiniu veikėju, ir tik po to – muzikantu. Muzika buvo jam kaip atrama, savotiškas atsipalaidavimas. Ir vis dėlto būtent jo sukurtas Polonezas Nr.13 lia minoras iki šių dienų yra vienas iš žinomiausių ir mėgstamiausių kūrinių tarp visų slavų.  

Kūrinių su notais katalogas

 Kūrinių sšrašas

Materiały opublikowane za zgodš Iwo Załuskiego. Przekład Antanina Šeža.

Publikacje Andrzeja Załuskiego Publikacje Iwo Załuskiego Nagrania CD Kompozycje