Wydawnictwo Oficyna
Strona g³ówna Do pobrania
Wydawnictwo Oficyna: O wydawnictwie Oferta Nagrania Do pobrania Kompozytorzy Dziennik Muzyczny Recenzje Instytut Neuronowy Do pobrania Krótki opis Kontakt
 
 

  

Mykolas Kleopas Oginskis   

 

 

 

 

 

 

 

          

         

 

         

 

 

Kunigaik¹tis Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Micha³ Kleofas Ogiński), gimė 1765 metais, Guzów, netoli Var¹uvos, Abiejų Tautų Respublikos sostinėje. Nepaisant to, kad jis buvo ruo¹iamas tapti diplomatu, kaip ir jo tėvas Andrzej, jaunasis Oginskis mokėsi groti fortepionu pas Józef Koz³owski , ir grie¾ti smuiku pas Giovanni Giornovichi, o vėliau ¹ios studijas tesė pas Giovanni Battista Viotti. Nepaisant anksti atsiskleidusio improvizacijos fortepionu talento , aristokrato kilmė Mykolui neleido siekti karjeros muzikoje. 21-venerių metų Mykolas buvo i¹rinktas į Seim¹ – Lenkijos parlament¹, po metų jis vedė Izabela Lasocka i¹ B¾ezinos, vidurio Lenkijos. Savo pirm¹j¹ diplomatinź misij¹ 1798 metais jis atliko Londone ir Hagoje.

Vėliau jis grį¾o į Var¹uv¹ , kur tesė savo politinź veikl¹. Mikolo Kleopo fortepiono improvizacijos, yra lyri¹ki ir gra¾ūs polonezai, sukurti labiau klausimuisi negu ¹okiams,todėl jie ir tapo ¾monių mėgismi. Polonezas Nr. 1 fa ma¾oras, arba „Mirties polonezas“, buvo pirmu, pačiu sekmingaiusiu kūryniu, kuris ir atne¹ė jam tarptautinź ¹lovź. ©io kūrinio pasirodymas davė pagrind¹ gandams apie jo savi¾udybź, dėl aistringos ir lemtingos meilės.  

   

 

Mykolas Kleopas Oginskis,

autorius: Jozefas Grasi.   

 

Lenkų partizanų sukilimo laikais, kurį Oginskis pavadino „Lenki¹ka revoliucija“, jis Tadeu¹o Kosciu¹kos prie¹aky kariavo prie¹ rusų imperatorź Jakaterin¹ Did¾i¹j¹. Jis vadovavo sukelėlių būriui, ¹iaurinėje Lietuvos dalyje, kur ir surengė tiekimo linijų į Rusija sprogim¹. Tačiau karas buvo pralaimėtas ir Abiejų Tautų Respublika, po jos padalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, sustabdė savo gyvavim¹. Po ¹ių įvykių, Oginskis, u¾ kurio galv¹ buvo pa¾adėtas apdovanojimas, pabėgo į Ven¹, kaip Did¾iosios valdovės tarnas. Kitus penkerius, beturčio gyvenimo, metus Mikolas Kleopas buvo pastoviuose kelionėse į Italij¹, Konstantinopolį, Balkanus, kur po to apsistojo Pary¾iuje ir siekė diplomatiniu būdu Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės  atkūrimo. Galiausiai, tai pasirodė ne jo jėgoms, ir jis grį¾o į savo ¾monos Izabelės ¹eimos sodyb¹ B¾ezinske, kuri buvo Prūsijoje. Ten  gimė du jo sunūs Tadas (1800 m.) ir Pranciskas Ksaveris  (1801 m.). Deja Mikolo Kleopo santuoka su Izabele pasibaigė skyrybomis. Kada, tais pačiais metais, Caras Aleksandras I paveldėjo rusi¹k¹ sost¹, Oginskis i¹ karto kreipėsi į jį, kad bet kokia kaina gautų leidim¹ grį¾ti į gimtinź. Caras mielai sutiko, padovanoti Mikolui Kleopui ne tik politinź reabilitacij¹, bet ir senatoriaus viet¹ prie caro dvaro Sankt-Peterburge. Jam pasisiekė atgauti ¹eimos sodyb¹ Zalesės kaime, kuri buvo pusiaukelije tarp Minsko ir Vilniaus. Ten  Mikolas Kleopas apsigyveno su savo nauja ¾mona itale Marija de Neri, kuri neseniai buvo praradusi vyr¹ Kaetan¹ Nagurskį, kuris kariavo kartu su Oginskiu.  

Zalesėje kaime Mikolas Kleopas labai daug laiko skyrė savo muzikiniai kūrybai, kur, ties¹ sakant, ir buvo para¹yta dauguma jo kūrynių.

1803 metais santuokoje su Neri gimė pirma jo duktė Amelija, vėliau dar gimė Ema, Irinejus Kleopas ir Ida.

Caras pazadėjo Oginskiui atkurti Abejų Tautų Respublika ir paskyrė jį atsakyngu u¾ Rusijos Vakarinių provincijų ¹vietimo reikalus.

 

 

Zalesės  

Po kongreso Venoje 1815 metais Oginskis į¾velgė, kad Lenkijos karalistė yra marionetė su Rusų caru soste ir laikė tai i¹davyste. Jis prarado vis¹ pasitikėjim¹ ne tik politika, bet ir savo santuoka, kuri kaip ir jo pirma santuoka, pasibaigė skyrybomis. 1823 metais Mikolas Kleopas sukūrė patį garsiausi¹ polonez¹ Nr.13 lia minoras, ¾inom¹ kaip „Atsisveikinimas su tėvyne“. Veliau jis emigravo į Florencij¹, ten mirė ir buvo palaidotas 1833 metais. Oginskio antkapis, papuo¹tas bareljefu kur para¹ytas  pilnas vardas Michaeli Cleophae Kozielski Oginski. ©is antkapis yra  ¹alia jo namų esančioje ©ventosios Komunijos bazilikoje (Cappella del Santissimo) ©vento kry¾iaus  ba¾nyčioje (Santa Croce).  

 

 

 

 

 

Oginskio antkapis

Oginskis laiko save, visų pirma, politiniu veikėju, ir tik po to – muzikantu. Muzika buvo jam kaip atrama, savoti¹kas atsipalaidavimas. Ir vis dėlto būtent jo sukurtas Polonezas Nr.13 lia minoras iki ¹ių dienų yra vienas i¹ ¾inomiausių ir mėgstamiausių kūrinių tarp visų slavų.  

Kūrinių su notais katalogas

 Kūrinių s¹ra¹as

 

 

Materia³y opublikowane za zgod¹ Iwo Za³uskiego. Przek³ad Antanina ©e¾a.

 

Publikacje Andrzeja Za³uskiego Publikacje Iwo Za³uskiego Nagrania CD Kompozycje